1415 m. Konstanco 2 bažnytiniame susirinkime buvo pritarta žemaičių apsisprendimui priimti krikščionybę. 1417 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas su Vilniaus ir Lvovo vyskupais Žemaitijoje pakrikštijo tūkstančius žmonių. Medininkus (dabartiniai Varniai) vyskupijos centrui parinko pats Vytautas. Tais pačiais metais buvo pašventinta Medininkų katedra ir oficialiai įkurta Žemaičių vyskupija – Romos katalikų bažnyčios struktūrinis padalinys.
Vėliau Žemaičių vyskupijos administravimą perėmė energingas vyskupas Merkelis Giedraitis. Jis rūpinosi, kad vyskupijoje būtų vartojama lietuvių kalba ir būtų rengiami lietuviškai kalbantys kunigai, globojo galinčius rašyti lietuviškai. Tai jis į Varnius pakvietė kanauninkus Mikalojų Daukšą (pirmosios lietuviškos knygos leidėjas) ir Motiejų Strijkovskį (pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos autorius). Šių trijų šviesuolių sambūrį galima laikyti pirmuoju lituanistiniu sąjūdžiu. Kai XIX a. carinės Rusijos administracija uždarė Vilniaus universitetą, Varnių kunigų seminarija buvo viena iš dviejų tebeveikiančių aukštųjų mokyklų Lietuvoje. Joje mokėsi ir dirbo Motiejus Valančius, Antanas Baranauskas, Antanas Strazdas, Jurgis Pabrėža ir kt. Varniai kaip Žemaičių vyskupijos centras XIX a. tapo blaivybės sąjūdžio židiniu, švietimo ir lietuviškos kultūros centru.
Žemaičių vyskupystės muziejus įkurtas buvusiuose Varnių Žemaičių kunigų seminarijos rūmuose, pastatytuose 1770 m. Netoliese išlikęs medinis vieno aukšto namas, kuriame vyskupavimo laikotarpiu buvo apsigyvenęs Motiejus Valančius. Kuklus pastatas visai nepanašus į vyskupų rezidenciją, tačiau XIX a. jis tarsi šviesos rūmai buvo išskirtinai svarbus ir Žemaitijai, ir visai Lietuvai.
Mažai kam žinoma, kad mėgstamiausias vyskupo laisvalaikio užsiėmimas buvo sodininkystė, kuri XIX a. dvaruose ir klebonijose buvo atėjusi į madą. Šalia rezidencinio namo M. Valančius savo rankomis buvo pasodinęs topolių alėją ir užveisęs sodą, augino tabaką ir apie 20 vaistažolių rūšių. Iki mūsų dienų neišliko nė vieno to meto vaismedžio, tačiau buvusio sodo vieta tebevadinama Valančiaus darželiu.
Prie vyskupo rezidencinio namo 1927 m. buvo atidengtas paminklas M. Valančiui (autorius – skulptorius Antanas Aleksandravičius). 1951 m. sovietų okupacinės valdžios parankiniai šį paminklinį vyskupo biustą nuvertė ir atidavė į antrinių žaliavų punktą. Jo vedėjas Antanas Norkus biustą paslėpė savo namuose po grindimis ir ten laikė beveik 40 metų. 1990 m. paminklas buvo atstatytas pradinėje vietoje.
Atsiliepimai
Rašyti atsiliepimą