Registracija

Vardas
Pavardė
Elektroninis paštas
Slaptažodis
Pakartokite slaptažodį
Registruotis

2019 m. Žemaitija švenčia 800 metų jubiliejų! 1219 m. pasirašyta Lietuvos ir Žemaitijos sutartis su Haličo kunigaikščiu. Iš šios sutarties matyti, kad Žemaitijoje stipriausi kunigaikščiai buvo Gedvilas ir Vykintas, savo valdas turėję vakarinėje arba pietinėje Žemaitijos dalyje.

Žemaičių genties ir jų kalbos susidarymas buvo ilgas ir sudėtingas procesas. X tūkst. prieš Kr. įsikūrė pirmieji nuolatiniai gyventojai – elnių medžiotojai – Žemaičių aukštumoje (radinių iš šio laikotarpio randama Kontaučių–Platelių–Alsėdžių pažemėjime). Nuo III a. pab., prasidėjus tautų kraustymuisi visoje Europoje, dalis pajūrio gyventojų persikėlė į Žemaitijos aukštumas. Šiauriniai mūsų kaimynai žiemgaliai, gyvenę Kuršėnų, Šiaulių, Panevėžio, Pasvalio apylinkėse, dažnai užklysdavo į žemaičių gyvenamąsias teritorijas, nereti svečiai buvo ir kuršiai, gyvenę nuo Klaipėdos apylinkių pietuose iki Ventos žiočių šiaurėje. Didžiajam tautų kraustymuisi nuslūgus, V a. susiformavo žemaičių genčių sąjunga.

Žemaičių kultūrinė sritis nuo V a. užėmė centrinę Žemaitijos dalį nuo Mažeikių, Sedos, Varduvos, Telšių, Žarėnų, Tverų apylinkių ir Jūros upės vakaruose, Šušvės aukštupio bei Dubysos rytuose ir Tauragės, Ariogalos apylinkių pietuose; šiaurės žemaičiai nesiekė Mūšos aukštupio. Taigi dabartinė Žemaitija – įvairių genčių kultūrinis palikimas.

Žemaičių vardas rašytiniuose šaltiniuose pasirodė tik 1219 metais. Žemaičiai vadinami Sameiten, Samaythen ir kitais vardais.

Dėl įvairių istorinių peripetijų (vikingų epochos pabaiga, Baltijos jūros prekybą perėmę vokiečių miestai, kalavijuočių ir kryžiuočių invazija, sutrukdžiusi kuršių valstybingumui įtvirtinti) XIII–XV a. I pusėje smarkiai padidėjo žemaičių gyvenamasis plotas. Palangos pajūrį, dabartines Skuodo, Telšių, Mažeikių rajonų žemes, kuriose dar XIII a. gyveno kuršiai, žemaičiai užkariavo XIII a. pabaigoje–XIV a. pradžioje. XIV a. žemaičiai kėlėsi į aukštaičių, skalvių, prūsų ir net jotvingių žemes (tai paliudija rasti žemaičių papuošalai, paprotys dėti į kapą puodus, daug vietovardžių su šaknimi žemait-). XVI–XVII a. žemaičiai pradėjo apgyvendinti ir kuršių teritoriją. Migrantų srovės iš Žemaitijos skverbėsi palei didžiąsias upes – Nemuną, Nerį, Šventąją. Taigi XV–XVI a. Žemaičių žemė driekėsi nuo Palangos iki Nevėžio, šiaurėje siekė dabartinę Lietuvos ir Latvijos sieną, o pietuose gerokai perėjo Nemuną, užgriebdama gerą žemės ruožą su Virbaliu. Ilgainiui susidarė Didžioji Žemaitija.

1791 m. spalio 2 d. Konstitucija paskelbė, kad Žemaičių kunigaikštystė dalijama į 3 apskritis (pavietus) – Raseinių, Telšių ir Šiaulių. Nuo tada Telšiuose turėjo rinktis bajorų seimeliai iš buvusių mažųjų Žemaitijos pavietų: Gondingos, Medingėnų, Patumšalių, Pavandenės, Platelių, Šauduvos, Telšių, Tverų, Viešvėnų ir Žarėnų. Taigi Telšiai tapo svarbiu administraciniu centru, Žemaitijos bajorų savivaldos padaliniu. Miestas gavo savivaldos teises, privilegiją ir herbą – visus laisvo miesto atributus, o kartu ir pareigas. Telšiai tapo vienu iš trijų svarbiausių Žemaitijos administracinių centrų. Mokyklos atsiradimas, mūrinio vienuolyno ir bažnyčios statybos pabaiga lėmė, kad miestas XVIII a. pabaigoje tapo bene svarbiausiu Žemaitijos kultūros bei švietimo centru ir galėjo pretenduoti tapti Žemaičių sostine, bet trečiasis ATR padalijimas 1795 m. įvykius nukėlė ilgam…

 

Vilijos Vaičiulienės straipsnis