Registracija

Vardas
Pavardė
Elektroninis paštas
Slaptažodis
Pakartokite slaptažodį
Registruotis

Norint pažinti tautą, būtina pažinti pagrindinius jos užsiėmimus ir verslus, darbo įrankius, pastatus, apsirengimą, papročius. Kiekviena tauta per savo gyvavimo amžius sukuria tam tikras jai būdingas kultūros formas, rečiau sutinkamas kitose tautose.

Beveik visi medžio apdirbimo meistrai savo amato išmokdavo iš tėvų, padėdami jiems meistrauti, dirbdami statybose. Kiti eidavo mokytis pas dailides, iš pradžių pas juos dirbdami be atlyginimo. Būdavo, kad amatai pereidavo paveldėjimo keliu. Dažniausiai būdavo paveldimi kalvio ir puodžiaus amatai, nes būdavo perimamos ir dirbtuvės.

XX a. pirmojoje pusėje pradėjo kurtis amatų mokyklos, kuriose daugelis valstiečių vaikų ėmėsi mokytis amato. 1930 m. Telšiuose buvo atidaryta amatų mokykla, joje būdavo rengiami medžio meistrai, siuvėjos. Baigę tokias mokyklas, jie kūrėsi miestuose ir miesteliuose, kur būdavo galima gauti daugiau užsakymų .

Didžiąją amatininkų dalį sudarė medžio apdirbimo meistrai. Tai dailidės, staliai, račiai, klumpdirbiai. Dažniausiai nė vienas valstietis neapsiėjo be kalvio, puodžiaus, siuvėjo, batsiuvio paslaugų.

KLUMPDIRBIAI

Klumpdirbystės amatas nesenas. Kada klumpės paplito Žemaitijoje, tiksliai nežinoma. Pasakojama, kad kunigaikštis Irinėjus Oginskis iš Austrijos į Rietavą atsivežė meistrą, kuris ir išmokė žemaičius dirbti klumpes. Labiausiai klumpės paplito XlX a. pabaigoje- XX a. pradžioje, tačiau jos nebuvo vienintelis valstiečių apavas.

AUDĖJOS

Austi ir verpti seniau mokėdavo kiekviena Žemaitijos kaimo moteris. Būdavo ir tokių, kurios pragyvendavo būtent iš šių darbų.

 

(Šaltinis: naudotasi Žemaičių „Alkos” muziejuje sukaupta etnografine medžiaga, kraštotyrininkų Prano Vasiliausko, Konstantino Bružo, muziejaus darbuotojų, etnografinių ekspedicijų aprašais.)